Keramika, ko gero, seniausia lietuvių liaudies meno rūšis. Rasti keramikos dirbiniai yra itin seni ir turi didžiulę reikšmę archeologijoje tiriant lietuvių tautos kilmę.
Buitinės ir taikomosios dailės kūrinių Lietuvoje randama ir iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikotarpio. Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų yra keramika, pasižyminti išradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybiniais motyvais ir jų kompozicijomis, retkarčiais ir spalvomis.
Keramikos dirbiniai Lietuvoje paplito neolito laikotarpiu (III tūkstantmetyje pr. Kr.). Tuo metu buvo lipdomi įvairių formų indai valgiui gaminti ir vartoti, urnos, svareliai tinklams ir audimui. Net patys primityviausi indai neretai buvo gražinami įvairiais geometriniais ornamentais, grublėta faktūra. X–XI a. indus ėmus žiesti ratu, pagražėjo jų formos, sušvelnėjo kontūrai, praturtėjo ornamentika. XIV–XV a. Lietuvoje įsikūrusiose keramikos dirbtuvėse pradėta gaminti architektūrinius keramikos dirbinius, ypač karolius, papuoštus įvairiomis glazūromis, reljefiniais ornamentais.
Pagal paskirtį liaudies keramika skirstoma į tris grupes:
1. Buitinę (indai maistui gaminti, laikyti ir vartoti).
2. Architektūrinę (įvairūs keraminiai pastatų elementai, kokliai).
3. Dekoratyvinę (urnos, vazos, vazelės, skulptūrėlės, švilpukai, žvakidės).
Buitinę keramiką sudaro puodai (juodpuodžiai), puodynės, ąsočiai, lekeliai, lėkštės. Nuo dirbinių paskirties priklauso jų forma, siluetas, puošyba, kartais ir koloritas.
Puodų yra į viršų platėjančiais arba išgaubtais šonais, be kaklelių, su nedidelėmis atbrailomis prie angų. Kai kurie jų – beveik rutulio formos, su mažomis angomis.
Molinės keptuvės buvo daromos nežymiai gaubtais žemais šonais, kartais su ąsa ir kojelėmis.
Puodynės maistui laikyti pasižymėjo proporcijų ir siluetų įvairove. Jos buvo glazūruojamos iš vidaus ir iš išorės. Puodynių grupei priskiriami ąsiniai indai, lauknešėliai, moliniai indai palivonėliai sviestui, taukams.
Ąsočiai buvo naudojami pienui, alui, girai, midui supilti. Jiems būdingi įvairiai išgaubti šonai, išraiškingai susmaugti kakleliai, snapeliai, įvairiausių profilių ąsos. Ąsočių siluetą paryškina horizontali linija, skirianti šonus nuo kaklelio. Lekeliai vynui turi siaurą kaklelį ir vieną arba dvi ąsas. Jų šonai tiesūs arba labai išgaubti (artimi rutuliui). Molinės lėkštės (dubenėliai) yra gilios, įvairaus aukščio, stačiais pakraštėliais, kartais – siauromis horizontaliomis atbrailomis. Buityje buvo vartojami įvairūs moliniai arbatinukai, druskinės, sviestinės, muštuvai sviestui, rūkliai bitėms ir kt.
Architektūrinę keramiką sudaro kokliai krosnims, plytelės grindims ir sienoms, dekoratyvinės plokštės, čerpės, stiegės ir kt. Labiausiai paplitusi pastatų interjero architektūrinė keramika – įvairiais raštais papuošti kokliai, krosnių karnizai ir apvadai. Paprasčiausi kokliai buvo dubenio pavidalo, gilūs, neglazūruoti. Yra taip pat daugiaspalvių koklių, papuoštų reljefiniais augalinių ir kitų motyvų ornamentais, herbais, portretais, alegorijomis. Kokliuose dominuoja įvairių atspalvių žalia ir rausva glazūros. Kai kurių koklių puošybiniai elementai turi vėlyvojo Renesanso ar baroko bruožų.
Dekoratyvinę liaudies keramiką sudaro urnos, įkapių indeliai, vazonai, vazelės, žvakidės, švilpukai, lumzdeliai. Urnos ir įkapių indeliai, plitę pirmykštėje bendruomenėje, forma ir puošybiniais elementais buvo panašūs į buitinius indus, puodus ir puodelius. Vazonai buvo daromi neaukšti, į viršų platėjančiais tiesiais šonais. Kai kurie iš jų turėjo atbrailas, papuoštas miniatiūriniais vazonėliais arba paukščiais. Vazonai buvo puošiami kontūrine, reljefine technika (kartais spalvomis) atliktais stilizuotais augaliniais ir geometriniais ornamentais. Vazelės buvo įvairaus silueto, dekoratyvios, išmargintos spalviniais augalinių motyvų raštais. Moliniai švilpukai buvo stilizuotų gyvūnų, paukščių, žmonių figūrų pavidalo. Jiems būdinga laisvas modeliavimas, lakoniška, apibendrinta forma, išraiškingi siluetai.
Keramikos dirbinių paviršius dekoruojamas trimis būdais:
1. Kontūriniu raižymu.
2. Reljefiniu modeliavimu.
3. Polichromine tapyba.
Pirmykštės bendruomenės laikotarpiu kontūriniai brūkšniai indo paviršiuje buvo įrėžiami šiaudų ar žolių gniūžte. Kontūriniai įrėžimai būdingi brūkšniuotajai, gnaibytiniu raštu puoštai, šukinei, virvelinei keramikai. Įvairių geometrinių motyvų ir įvairios kompozicijos kontūriniu raižymu atlikti raštai būdingi ir vėlesnių laikų keramikai. Reljefinis modeliavimas buvo praktikuojamas jau XV a. Jis buvo naudojamas daugiausia architektūrinėje keramikoje. Reljefiniai raštai buvo daromi nedaug pakilę nuo plokštumos. Šiuose raštuose dominuoja augaliniai ir gyvūniniai motyvai.
Buitinių ir dekoratyvinių keramikos dirbinių puošimui buvo naudojama polichrominė tapyba. Tapybiniai raštai kūrinių paviršiuje išdėstyti erdviai, dažnai asimetriškai. Dirbinių paviršius papuoštas raudonos, žalios, gelsvos, baltos spalvos glazūra.
