Meninė kalvystė turi labai gilias etnines tradicijas. Įvairius metalus (jų tarpe ir spalvotus) Lietuvoje imta naudoti dar II-ame tūkstantmetyje pr.m.e. Daugiausia jie būdavo naudojami puošybai. Žymiai vėliau (nuo I-ojo m.e.tūkst.) kalta geležis dėl savo stangrumo, tvirtumo ir puikių plastikos savybių vis dažniau buvo naudojama karo, transporto priemonėms, kelioninėms ir kraitinėms skrynioms, memorialiniams paminklams puošti. Kai kurios puošimo metalu tradicijos išliko iki mūsų dienų. Tačiau dabar kalta geležis naudojama daug plačiau. Pakito ir jos apdorojimo galimybės: mūsų laikais geležis ne tik kalama, plojama, tęsiama, bet ir įvairiai lankstoma, sukama, kniedijama, virinama.

Šių dienų liaudies meninėje kalvystėje daugumai puošybos elementų būdingas nacionalinis liaudies meno charakteris, dekoras tęsia senas ir gilias kalvystės meno tradicijas, bet tuo pačiu ieškoma naujų, individualių raiškos būdų. Šiandieninė kalvystė - tai aprangos puošyba ir suvenyrų gaminimas, saulučių ir memorialinių paminklų kalimas, gyvenamųjų, ūkinių ir visuomeninių pastatų, gatvių, aikščių, skverų puošyba.

Kurdami įvairius juvelyrinius darbus, liaudies meistrai kūrybiškai naudoja senosios kalvystės tradicines medžiagas (varį, žalvarį, sidabrą, melchiorą), technologiją (sukimą, pynimą, tempimą, kalstymą, suvirinimą) ir senosios metalo puošybos elementus bei ornamentiką (rombus, kvadratus, spirales, eglutes ir kt.).

Kartu su papuošalais ir suvenyrais prasidėjo ir buitinių reikmenų – žvakidžių, peleninių, stovų gėlėms – kalimas, anksčiau neturėjęs gilesnių tradicijų. Šių darbų stilius jungia tradicinius augalinius ir geometrinius memorialinius paminklų viršūnių, tvorelių, vartelių, kraitinių skrynių apkaustų dekoro elementus su naujai kuriamomis formomis (kalviai: V.Jarutis, A.Staškus, S.Glinskis).

Atskirą dabartinės liaudies meninės kalvystės sritį sudaro vadinamosios dekoratyvinės "saulutės". Saulučių kalimo etapą savo kūryboje praėjo beveik kiekvienas dabartinis kalvis. Saulutėms būdinga ne tik analogiška tradicinių memorialinių paminklų viršūnių ornamentika, bet ir jų kalimo bei jungimo technologija.

Tradicinės saulutės, kadaise turėjusios glaudų ryšį su mažąja liaudies architektūra, 7-ajame dešimtmetyje šią reikšmę prarado. Jos tapo grynai dekoratyviniais akcentais liaudies dailės parodose, muziejų ekspozicijose, butų interjeruose.

Nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio, atgijus liaudies monumentalistikai, saulutės vėl naudojamos memorialiniams paminklams, įkomponuojant į jas kaip puošybos elementą simbolines stilizuotas paukščių bei kitų gyvūnų, augalų formas.

Kaldami saulutes, memorialinius paminklus, tvoreles, vartelius, namų puošybos ar visiškai naujos paskirties meninės kalvystės gaminius, meistrai naudojasi ne tik tradicine technologija, bet ir naujomis geležies ir kitų metalų apdirbimo priemonėmis: mišria technika – naudoja karštą ir šaltą kalimą, kalstymą arba kernavimą, spaudimą, gniuždymą, virinimą elektra ir dujomis, juodinimą, gludinimą, patinavimą, metalo dažymą. Be tradicinių medžiagų – įvairių profilių geležies ir plieno, naudojamos ir naujos, tokios kaip melchioras, aliuminis ir kt.

Tarp lietuvių liaudies mažosios architektūros paminklų svarbią vietą užima geležinės viršūnės. Geležinėmis viršūnėmis buvo puošiami koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, kryžiai, šventorių bei kapinių vartai. Kalvių kaltais kryžiais puoštos bažnyčios, koplyčios, varpinės.

Viršūnės, kaip ir kiti geležies dirbiniai, buvo kalamos paprasčiausiais įrankiais. Kalviai naudojo plokščias geležies juostas, apvalaus ar keturkampio skerspjūvio geležies strypus, geležies skardą. Įkaitinta kalvės žaizdre geležis buvo įvairiai apdorojama: kalama, plojama, tempiama, skeliama, sukama, lenkiama, kertama. Viršūnes kalviai formuodavo iš atskirų detalių, kurios būdavo suvirinamos arba sukniedijamos. Naudota ir geležies juostų apkabinimo apsodais technologija.

Geležinių viršūnių faktūra dažniausiai nelygi, grublėta – dėl to jos dar išraiškingesnės ir meniškesnės. Joms būdingi geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų ornamentai.

Viršūnės dažniausiai klasifikuojamos pagal ornamentiką: kryžiaus formos, saulės formos, daugiakryžmės, širdies formos.

Antkapiniai geležiniai kryžiai daugiausia būdavo kaltiniai. Kaltiniai antkapiniai kryžiai grupuojami pagal ornamentiką arba pagal konstrukciją. Pagal pastarąją kryžiai skirstomi į vienastiebius ir daugiastiebius. Abiejų grupių kaltiniams kryžiams būdingas ažūriškumas, jie puošti įvairių formų ornamentais iš lankstytos ar suktos geležies.

Geriausi meninės kalvystės meistrai: Vytautas Jarutis, Antanas Galiauskas, Jonas Praninskas, Vytautas Kryževičius ir kt.